Šiuolaikinėje statyboje vyrauja objektai, turintys didelius plotus, daugiaaukščiai, kuriais vienu metu naudojasi didelis skaičius žmonių. Esant tokiam intensyviam pastatų naudojimui, prioritetinė užduotis yra žmonių saugumas.

Gaisro kilimo pavojus yra vienas iš rimčiausių galimų pavojų, su kuriuo susiduria pastatų apsaugos tarnybos. Reagavimo greitis, organizuotumas ir dinamika yra pagrindiniai gelbėjimo operacijų veiksniai. Tenkinant pastatų saugumo, projektuotojų ir statybos normų reikalavimus yra diegiamos priešgaisrinės siurblinės stotys. Stotys gali būti montuojamos su trijų rūšių varikliais: benzininiais, dyzeliniais, elektriniais. Dažniausiai siurblinė padeda sutaupyti taip brangaus laiko gaisro metu. Kai reikėtų lakstyti pirmyn atgal semiant viską kibirais, prie stoties pritaisyta žarna leis lengviau užgesinti įsiplieskusią liepsną.

Gesinimo stotis ir jos koncepcija, kurios skirtos stacionarioms gesinimo sistemoms, atsirado kaip atsakas į taisyklių pakeitimus, reglamentuojančių priešgaisrinės apsaugos sąlygas. Iki gesinimo stočių atsiradimo, priešgaisrinės stotys vaidmenį atlikdavo prietaisai primenantys slėgio pakėlimo stoteles arba hidroforus, su vieninteliu skirtumu, kad jie naudodavo kitokį valdymo algoritmą ir kitokių tipų vandens siurblius.